„Nėra neįmanomų svajonių. Tėra tik mūsų ribotas suvokimas apie tai, kas yra įmanoma.“ – rašė rašytoja Betė Mendi Koni…
Dalia SAMOILIUKIENĖ sakė, jog tiki, kad būtinai ateina ta diena, kai senos vaikiškos svajonės tiesiog išsipildo: štai ji, jauniausia iš 5 šeimos vaikų, kaskart kepdavo įvairiausias smėlines bandeles, jos vyriausia sesuo susodindavo visus vaikus ir visada ko nors mokydavo – gal todėl šiandien ji yra mokytoja; o brolis, kuris visada labiausiai žaisdavęs su įvairiausiomis mašinėlėmis, šiandien – ūkininkauja.
Dalios visa vaikystė prabėgo Kairionyse (nuo Dusetų netoli – 10 km.). Ji, baigusi Dusetų K.Būgos vidurinę ir Meno mokyklą, išvyko mokytis į sostinę – ir ilgam pasiliko: 1989 metais baigusi Žirmūnų prekybos mokyklą, dirbo konditere kavinėse, restoranuose. Kepė šakočius… Taip ir 27 metai pralėkė. Kai vasarą atvažiuodavo pas Mamą atostogų, po jų grįžti į Vilnių visiškai nebesinorėdavo. Čia kerėjo ramybė, gamta, erdvė: kitas laiko tempas ir jo jautimas. Taip ir gimė mintis – imtis savo verslo: atidaryti kepyklėlę – tai, ką abu mokėjo geriausiai.
„Pradžia nebuvo lengva“, – atvirauja Dalia, puikiai prisimenanti, kad pirmoji jų kepyklėlės produkcija – kūčiukai ir sausainiai su cinamonu: šie iki šiol yra populiariausi. Tiesa, jie ženkliai sumažino cukraus kiekį sausainiuose, saugodami pirkėjų sveikatą. Jų produkcija vietinių mėgiama ir aplinkinių neblogai žinoma, tačiau darbo iš tiesų nemažai. Kartais tenka dirbti ir 20 valandų. „Sausis – vasaris- kovas – tuščiausi mėnesiai (po didžiųjų metų švenčių žmonės neturi pinigų), todėl būna išnaudotos visos turimos santaupos: „traukiam iš visų kojinių“, – šypsosi Dalia ir džiaugiasi, kad jau susiformavęs ratas nuolatinių klientų, kurie ne tik kalendorinėms, bet ir įvairioms šeimų šventėms kepinius perka tik čia.
„Kepiniai – tai ne tik darbas, bet ir hobis. Aš visada stabteliu pasižiūrėti, kaip pagamintas papuošimas, žvilgterėti į kepinių sudėtį. Nors mūsų kepyklėlė bando ir naujus receptus, tačiau dusetiškiai pakankamai konservatyvūs – jie mieliau perka tuos, kuriuos yra išbandę – pamėgę“, – kalba Dalia ir čia į pokalbį įsiterpia jos vyras Artūr, kuris šypteli sakydamas: „nors žmonės labai dažnai paprašo becukrių gaminių, tačiau patys kažkodėl dažniausiai pasirenka saldų gaminį… Ir suprask Tu juos kaip nori…“
Artūr SAMOILIUK– vilnietis. Gimęs ir augęs sostinėje. Baigęs 9 klases, įstojo į 25-ąją profesinę mokyklą – mokėsi šaltkalvio-įrankininko profesijos, tačiau besimokant buvo pakeistas mokyklos pavadinimas: todėl baigta 2-oji Politechnikos mokykla, pradėtas darbas gamykloje „Elfa“. O vėliau – Žirmūnų Darbo centre sėkmingai baigti virėjų kursai. Dirbta restoranuose „Ida Basar“, „Artis“. „Can Can“ picerijos, įsikūrusioje Trakų gatvėje, jis buvo vedėjas. Paskutinė darbo vieta – Lietuvos Respublikos Seimo kavinė. Čia vedėjavo 3 metus. Po jos – Dusetos… Patinka jam čia: ramybė, tyla, daugybė ežerų – jis mėgsta žvejoti, kad tik to laiko būtų daugiau.
„Kai nusprendėme kurti kepyklėlę, ryžtis nebuvo sunku, nes visos procedūros ir reikalavimai mums gerai žinomi“, – kalba abu, vienas i kitą papildydami; tik niekaip, sako, nesuprantantys, kodėl mokesčiai ir čia, mažyčiame Dusetų miestelyje, iš kurio tenka važinėti atsivežti visas žaliavas, ir ten, sostinės centre, kur viską gali nusipirkti, vienodi. O juk apyvarta tikrai skiriasi… „Kodėl Jūs pardavinėjate Vilniaus kainomis?, – kartais išgirsta klausiant vietinius. O vilniečiai, užsukę į Kepyklėlę, neretai nustebę domisi: „Kodėl taip pigiai viską parduodate?“.
„Nesigailėjome, kad turime savo kepyklėlę. (Tiesa, iš pradžių ji savo veiklą pradėjo kaip UAB „Vildava“ (pavadinimui buvo pasirinktos šeimos narių vardų pradžios: Viltė – Dalia- Artūr), tačiau vietiniams ją vadinant „Dusetų kepyklėle“, pavadinimą pakeitėme į pačių dusetiškių sugalvotą). Tačiau tokių minčių, kad dirbdami kitur – po darbo jau būtume laisvi – tikrai buvo. Dabar turi visą laiką galvoti: kad gaminiai ir pirkėjams įtiktų, ir kad mokesčiams užtektų. Jei mokesčiai būtų mažesni – smulkūs versliukai tikrai imtų steigtis ir klestėti“, – šneka Dalia ir Artūr, kurie niekada neatsisako paremti Dusetų bendruomenės, Dusetų K.Būgos bibliotekos, Bažnyčios renginių. Dalyvauja ir maltiečių renginiuose.
Jie dar bandė kepti ir duoną, tačiau… Bet štai pernai kepė mažiukus duonos kepaliukus, kurie Dusetų bažnyčioje vaikams buvo dovanojami Pirmosios Komunijos proga…
Iš tiesų Dalia ir Artūr SAMOILIUK tądien džiaugėsi ne tik Dusetose gausiai vykstančiais nuostabiais renginiais, kurie čia ir daug pigesni nei sostinėje, ir nuoširdžiais žmonėmis (juk Vilniuje dažnai žmonės net ir savo kaimynų nepažįsta), ir taip gausiai teikiamomis gamtos malonėmis: viskas gryna – vanduo, oras, ir Dusetų medicinos, vaistinės aptarnavimu – viskas vietoje: nereikia niekur važiuoti, nereikia gaišti laiko, stumdytis eilėse… Tik visa tai reikia mokėti ir vertinti, ir labai stengtis tai išlaikyti: svarbiausia – visada savus paremti…
Laisvalaikis? Jo tarsi ir nebelieka. Kažkaip ištirpsta, kažkur dingsta laikas… Tuo labiau, kad be kepyklėlės jie dar pradeda ir ūkininkauti. Bet svarbiausia, kad „visi mūsų darbai – ne tik kepyklėlėje – yra bendri: mes visur ir visada kartu“, – sako Dalia, jai pritaria ir Artūr.
Į klausimą: „Kas yra svarbiausia?“, Artūr net nesusimąstęs atsako, kad dukra. (Dalia tuo metu buvo kepyklėlėje). Vos tik jai pravėrus duris, pasklido toks mielas viliojantis kvapas… To paties paklausiau ir jos. Net nemirktelėjusi pasakė tą patį: „Dukra“.
Taip viliojančiai atrodė iškepta UAB „Dusetų kepyklėlė“ produkcija: malonus aromatas švelniai kuteno gomurį… Atrodė, kad viskas aplinkui kvepia laime. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris „Laimė – tai trumpa stotelė tarp „per mažai“ ir „per daug.“
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotrauka autorės