Citavičius Dusetose pažįsta tikrai visi. Ne kartą dusetiškių buvau paklausta, kodėl nerašau apie vaistininką? Apsidžiaugiau, kad sutiko pasikalbėti. Nuostabioje Dusetų vietoje šviesi, jauki sodyba… Išpuoselėtas gėlynas, prižiūrėtas kiekvienas takelis, su meile pakalbintas net mažiausias aukštyn galvą keliantis augalėlis. Todėl pirmiausiai ir buvo pasidžiaugta pirmąkart pražydusia magnolija… Dideli gražūs jos žiedai – tai padėka žmonėms už triūsą ir meilę.
Romualdas Pranas Citavičius, kitais metais minėsiantis gražią sukaktį, gimęs Telšių rajone, baigęs J. Žemaitės vidurinę mokyklą (kurią baigęs ir R.Paksas, A.Paulauskas), 1961-1965 metais mokėsi Kauno Medicinos instituto Famacijos fakultete. Gavęs paskyrimą atvyko į Švenčionis – Vaistažolių perdirbimo fabriką: trejus metus dirbo inžinieriumi-chemiku. Paskui tapo Švenčionių centrinės vaistinės vedėju – šias pareigas užėmė iki 1974-ųjų.
„Dusetų mieste yra gyvatė,
Kuri iš maslionkos namus pastatė.
Turėjo namą ant dviejų aukštų –
Kabino sviestą po pilną šaukštą“, – taip apie namą, priklausiusį pienininkui, kažkada dainavo Pupų Dėdė (aut. Petras Biržys buvo karininkas, literatas, dainininkas, aktorius mėgėjas, etnografas), kuriame jau buvo įsikūrusi vaistinė, kai R. Citavičius atvyko gyventi į Dusetas. Taip nuo 1974 metų iki dabar jie Čia. „Tik nelaimingas žmogus trokšta pakeisti savo gyvenamą vietą, manydamas, kad ten liks jo vargai ir bėdos“, – rašo Romualdas jau minėtoje knygelėje.
Tiesa, pradžia Dusetose nebuvo lengva: atvyko dar nebaigęs savo disertacijos, kurią rašyti paskatino Lietuvoje gerai žinoma vaistininkė, žolininkė, etnografė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė – jo idealoginė motina, kuri tuo metu buvo ne tik Lietuvos TSR Vyriausiosios Farmacijos valdybos Vaistažolių skyriaus vadove, bet ir šefavo vaistažolių fabriką. „Ji tiesiog sugundė rašyti disertaciją“, – šypsosi Romualdas. Mokslininkė tvirtino: „O Tu žinai… Ir prisimink, kad kiekvienas durnius gali padaryti tą patį, ką ir protingas… Tik žymiai vėliau.“
„Iš tiesų buvo sunku tuo patikėti. Bet taip ir buvo… jei protingas disertaciją parašo per 3 metus, man neužteko – 10 metų, nes buvau pirmas respublikoje žmogus, kuris paruošė ir apsigynė disertaciją nesimokydamas aspirantūroje, kaip tada sakydavome, „neatsiraukęs“ nuo gamybos. O tai kainavo daug, daug laiko… Patvirtinimą, kad suteiktas biologijos mokslų kandidato vardas (Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu nostrifikuotas į Gamtos mokslų daktaro vardą) gavau 1980 metais, kai Maskvoje prasidėjo Olimpinės žaidynės. Mano disertacija – „Šalpusnių grybiniai susirgimai“. Juk serga ne tik žmonės, bet ir augalai, net ir vaistiniai. Ši tema buvo labai aktuali, kadangi Eugenijos Šimkūnaitės iniciatyva 1966 m. buvo įsteigtas Lazdijų rajone Gerdašių eksperimentinis vaistažolių ūkis, kuriame auginami vaistiniai augalai. Čia plačiai buvo vykdomi tyrinėjimai, leidžiantys sužinoti vaistažolių galimybes ir gresiančius pavojus, įžvelgti jų auginimo technologijas. Labai įdomu. Esi tokiame pasaulyje, kur viskas įžiūrima tik per mikroskopą: net galimybė daryti nuotraukas. Daug reikalingų įrankių sukonstruota buvo paties. O veidrodinio fotoaparato dėka buvo bandoma nusifotografuoti ir reikalingus knygos puslapius. Deja, kad ir kaip derindavai – pavykdavo, deja, ne visada“, – pasakoja Romualdas, pabrėždamas, kad jo mokslinis vadovas – tuo metu visiems labai žinomas Lietuvos botanikas ir mikologas Antanas Minkevičius, dėstytojavęs tarpukario Lietuvoje: Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universitetuose, specializavęsis Šveicarijoje (Ciuriche). Šio mokslininko pavardė buvo tarsi slaptažodis, leidžiantis patekti net į Maskvoje esančią Lenino vardo biblioteką, o Eugenija Šimkūnaitė Visasąjunginiame vaistinių augalų tyrimo institute buvo puikiai žinoma, todėl jos rekomendacijos visada atverdavo duris į jo lankymą bei naudojimąsi bibliotekų katalogais.
Tačiau pagrindinė R.P. Citavičiaus darbo vieta – vaistinė. „Jos veikla – 1974-2020 metais nepalyginama. Ilgą laiką tai buvo gamybinė vaistinė. Tai reiškia, kad jie dalį vaistų gaudavo pagamintus, o kitą dalį – reikėjo gaminti patiems. Pateikus gydytojo išrašytą receptą, kuriame buvo nurodoma sudėtis, čia buvo gaminamos tinktūros, lašiukai akims, sudėtiniai milteliai, įvairūs tepalai, sterilios vaistų formos. Panaikinus vietinę vaistų gamybą, nebereikalingas liko ir visas vaistinės inventorius, vaistininkui pakanka tik spaudinėti kompiuterio mygtukus ir aptarnauti lankytojus… Nors dar ilgai žmonės prašydavo pagaminti vieną ar kitą vaistą – tepalą ar mišinuką, tačiau ilgainiui priprato prie jau pagamintos produkcijos. Anksčiau vaistinėse buvo daug fasuojama: vata, žuvų taukai, gliukozės milteliai, marlė. „Sovietiniais laikais rajone veikė 5 vaistinės. Šiandien dalis uždaryta, dalį perėmė gigantiški vaistinių tinklai. Savarankiška liko tik Dusetų vaistinė. Liko tie patys provizoriai, kuriuos radau 1974 m.“, – kalba R.Citavičius
Tikriausiai mažai žinomas ir toks faktas, kad Lietuvoje egzistavo tik dvi vaistinės, kuriose dirbo mokslų daktarai: viena – Vilniuje, kita – Dusetose. O visi tuo metu vaistinėje dirbantys provizoriai turėjo ir dabar turi aukštąjį išsilavinimą bei antrą ar pirmą kvalifikacines kategorijas. Tiesa, dabartiniais laikais kategorijos yra panaikintos.
Vaistininkas teigia, kad žmonės dažniausiai tingi gydytis vaistažolėmis, nes šis būdas reikalauja ilgesnio laiko: jie renkasi greitesnį būdą – naudoja cheminius preparatus. Naudojant vaistažoles, vieningo recepto nėra: jų poveikis priklauso nuo daugelio savybių. Eksperimentuoti negalima – vaistininkas neturi gydyti, o tik paaiškinti gydytojo išrašytų vaistų vartojimą. Žinoma, išskyrus nereceptinius ir pirmosios pagalbos atvejus. Vaistinėje tenka neretai ją suteikti, ypatingai, širdininkams. O pagalbą suteikus, nepaliksi juk žmogaus likimo valiai. „Kartais parvežu ir žmones, turinčius namuose slaugomų ligonių – įsigytas dideles sauskelnių pakuotes neštis labai nepatogu, ypač gyvenantiems tolėliau“, – kalba vaistininkas, kuris stengiasi, kad dusetiškiams niekada netrūktų vaistinėje ne tik reikalingų vaistinių preparatų, bet ir žmogiškumo – dėmesingo aptarnavimo, išklausymo, supratimo.
„Sklandus vaistinės darbas irgi priklauso nuo ekonomikos: kiek turi įplaukų – turi įtakos joje atliktas remontas, ir net specialistų profesionalumas. Tiesa, „Dusetų vaistinė“ buvo registruota 1994-03-16, pradėjus kurtis UAB – jie tapo akcininkai“, – kalba R. P.Citavičius, kuriam keletą metų teko paragauti ir pedagogo duonos – jis pavadavo chemijos mokytoja Dusetų gimnazijoje. „Mokytojų gyvenime daugiau įdomybių negu vaistininkų. Turėjau galimybę palyginti skirtingų laikmečių mokyklas. Kai aš mokiausi, turtinė nelygybė nebuvo tokia ryški: tokiu pačiu megztuku galėjo būti apsirengęs ir vargingiausios šeimos, ir direktoriaus vaikas.
Tačiau vien steriliu vaistinės gyvenimu jis neapsiriboja: kiek daug ir kokie įdomūs Jo pomėgiai… Pirmiausia Filatelija, kuria domisi nuo penkerių. Ech, net akys sužibo, pamačius visą kolekciją Lietuvos pašto ženklų – nuo pačių pirmųjų, išleistų Lietuvoje 1918 metais, iki paskutiniųjų… Kita kolekcija – Sovietų Sąjungos ženklai: nuo Jo (aut. Romualdo) gimimo iki Sąjungos žlugimo; Nepriklausomos Estijos pašto ženklų 10 metų fragmentas.
Labai prasmingas hobis, nors ir atimantis daug laiko – giminės genealogija. „Kas Tu? Tau padės sužinoti antkapių paminklų įrašai. Iš kur Tu? Pamatysi pasižiūrėjęs į savo giminės, savo kaimo istoriją, savo gimtų vietų aprašymus. Į ką Tu panašus? Tau padės bent dalinai sužinoti ir atsakyti protėvių gimimo datos, jų užsiėmimai, profesijos, pomėgiai, nuveikti darbai, išlikusios senos fotografijos ar dokumentai.“, – rašo Romualdas CITAVIČIUS savo knygelėje „Sabulių giminės genealogija“, išleistoje 2014 metais, kurioje nagrinėjama nuo 19 a. vidurio iki 1985 metų (Tėvo mirties) žmonos Dalios giminės istorija: „Einant metams, prarandame ne tik artimuosius, bet ir atmintį apie juos. Nyksta žmonių atmintis. Kilo noras surinkti į vieną vietą dokumentus, prisiminus papasakoti bent dalelytę to, ką pasisekė sužinoti ar išgirsti apie šią giminę, kas dar išliko“, nors „Liko tik trupiniai dokumentinės medžiagos, archyvai, bažnytinių knygų krikšto, santuokų, mirties aktų įrašai, gyventojų surašymo suvestinės, asmeniniai archyvai, senos nuotraukos“.
Jau išnagrinėtas ir Jo giminystės medis: pirmieji giminės dokumentų įrašai, kuriuos pavyko rasti, 1500 metai – iš antrinio šaltinio matyti, jog Citavičiai Mstislavo vaivadijon atsikėlė būtent tada; o paskutinis – Tėvelio mirtis, nes tiesiog manąs, kad apie save rašyti tiesiog nedera – tai turi daryti kiti. Tiesa, iš Tėvo pusės paveldėtas herbas Prus I, pagal moterišką – herbas Natarcz, – liudija esant bajoriškos giminės palikuonį…
Rašyti apie šį žmogų galima daug. Jis tikrai turi ką papasakoti, parodyti, paaiškinti. Vartau Jų šeimos fotoknygą (išleista 2018 metais) ir skaitau: „aš negaliu rašyti tai, ko nemačiau ir negirdėjau. Nesąžininga. Juk taip surėdytas gyvenimas. metei į veidrodinį ežerą akmenuką. Nubangavo, nuvilnijo. Bet jei to paties momento nematei ar nepastebėjai, akmenukas nuskendo, bangelės nurimo. Ir net neįsivaizduoji, kad buvo pliumpt“. Viskas pedantiškai sudėliota, išsaugota: nuotraukos, dokumentų kopijos, žemėlapių fragmentai, net rašteliai. Graudu ar džiugu, bet šviesa užlieja širdį, kai švyti ne tik Žmogaus linkėjimai ir rašysena. Kitame segtuve: „Kelionė skirta paminėti Dalios ir Romualdo Citavičių 55 m. santuokoje“. Tai maršruto, įamžinančio jų Bendro gyvenimo metus ir nusidriekusio nuo Dusetų į Vilnių, Olštyną, Gdanską, Torunę, Varšuvą. Balstogę, Augustavą, Seinus, ir vėl iš Vilniaus grįžusius į Dusetas… Tauri ta kelionė – kaip ir metai, kaip ir Priesaika Aukščiausiajam – Mylėti…
„Ne vien didikai kūrė Lietuvos istoriją. Šiais laikais svarbesnį vaidmenį istorijoje vaidina ne karaliai, o paprasti, eiliniai krašto žmonės. Tai jie viską kuria ir stato. Jie valstybės pagrindas.“ – rašo R.Citavičius knygelėje „Sabulių giminės genealogija“. Tikrai Jie – tie nepaprastai paprasti – šviesuolių šaknis paveldėję, tvirtą lietuvišką dvasią išsaugoję, minties stiprybę iškėlę – jie kūrė ir tebekuria mūsų istoriją. Tą, kurioje gyvenome vakar ir tą, kad galėtume gyventi Rytoj. Nes šiandien – nėra. Tai dažniausiai tik akimirka tarp dviejų datų, kurios žymi mūsų gyvenimą…
Žmogus ir laikas… sunku pasakyti, kuris stipresnis.. Laikas sugeba paslėpti, ištrinti… Bet stiprus žmogus geba atgaivinti, branginti ir saugoti… Atmintis dažnai nugali laiką…
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Foto autorės