„Tikiu, jog mums šiame gyvenime yra duotas ne vienas pašaukimas. Gal todėl nesu tikra, jog tai, ką šiandien esu atradusi, yra tas vienintelis kelias, kuriuo turiu eiti. Todėl esu pasiryžusi toliau ieškoti, klysti ir abejoti“, – rašė humanitarė Dalia Cidzikaitė.
Visas Janinos Onos KAŠKAUSKIENĖS gyvenimas skirtas muzikai…
J.O. Kaškauskienė gimė ir augo Ryliškių kaime (Tauragnų vlsč., Utenos raj.). ji kasryt šešis kartus per savaitę skubėdavusi už 8 km 200 m (šypsosi: lygiai paskaičiuota) esančią Tauragnų vidurinę mokyklą. O sekmadieniais tą patį atstumą – į Bažnytėlę skubėdavo. Matematikos daugybos lentelę taip ir „iškalė“ kasryt įveikdama pirmyn ir atgal tuos kilometrus: šiltesniu metų laiku – pėsčiomis, žiemą – slidėmis. Į mokyklą einant – daug pakalnių: lengviau įveikiamas kelias; atgal – sunkiau: kalniukai…
„Mokykloje labiausiai patikusi muzika ir geografija, tačiau labai nemėgau matematikos“, – atvirauja Janina (visi ją vadina šiuo vardu).
1958 metais ji išvyko mokytis į Vilnių: Kultūros ir švietimo technikume įstojo į choro dirigavimo skyrių. Baigusi studijas, paskirta dirbti į Vyžuonėlių kultūros namus (Utenos raj.) meno vadove. Tuo pačiu metu Utenos Vaikų namuose turėjo kanklių ansamblį. Uždarius kultūros namus, įsidarbino Antalieptės kultūros namuose ir mokykloje, tačiau netrukus ją pasikvietė Dusetos.
Laikas Dusetose pradedamas skaičiuoti nuo 1963-11-03… Ji tada dirbo Visur: kultūros namuose- choro vadove, mokykloje – mokytoja, vaikų darželyje – muzikos vadove. Tačiau metai tarsi ištirpo: kaip įvertis – atseikėtas pedagoginis stažas – 55 metai… Įdomu, kad jis beveik sutampa ir su šeiminio gyvenimo stažu – 56 metai… (Čia, Dusetose, 1964 m. balandį ištekėjo.)
Janina prisimena, kaip su ilgamečiu Kultūros namų direktoriumi Algiu Ašvydžiu vaikščiojo po namus ir kvietė žmones į chorą. Pradžia nebuvo lengva – visa veikla gulė ant jaunos merginos pečių: reikėjo sparčiai suktis. Lyg dainų pynė keitėsi raibuliavo „Dainų šventės“ – chorai, pasirodymai – ansambliai, „Dainų dainelės“… Įsimintinų akimirkų Daug…
Darbo pradžioje (1963 m. ir vėliau) prie Dusetų esančiame Morkūnų pušynėlyje, kuris ir dabar dar senųjų dusetiškių vadinamas Dainų slėniu, vykdavo puiki „Dainų šventė“. Eisena, kurioje išsirikiuodavo visi chorai, ansambliai, prasidėdavusi jau nuo mokyklos. Visada grodavęs orkestras. Tai buvo gražus renginys ir reginys – iki šiol gyvi tie įspūdžiai. Iškilmingų renginių tradicija Dusetose gyva nuo smetoninės Lietuvos laikų – pirmojoje Dainų Šventė, įvykusioje 1933 metais – skambėjo lietuviškos dainos.
Šviesiausi prisiminimai sieja ir su ilgamečiu a.a. Dusetų kunigu – kompozitoriumi (pasirašinėjusiu Akmenėlio slapyvardžiu) Gediminu Šukiu. Jo profesionaliai parašytas giesmes galėdavo sugiedoti ne visi – bet tai puikiai atliko Šiaulių choras „Polifonija“… Gaila, kad visi senieji Dusetų Bažnyčios choristai jau gieda Aukštybėse. O ji ir dabar ne tik gieda, bet, kai reikia, ir pavargonuoja.
Jau tradiciniu buvo tapęs renginys, skirtas kraštiečiui Kazimierui Būgai jo vardu pavadintoje vidurinėje mokykloje. Čia mielai lankydavosi kalbininko giminaitė Liucija Būgaitė-Baubonienė. Renginiai, kuriuose dalyvaudavo ir jos vadovaujamas merginų ansamblis, prasidėdavo Pažiegėje, kur gimęs K.Būga.
J. Kaškauskienė prisimena, kad „visur, kur tik reikėjo dainuoti – ji buvo pirmoji“. Ji visada ir pati dainavo, ir kitus skatino: dalyvauta įvairiose šventėse rajone, respublikoje, aplankytos ir kitos šalys (Latvija, Estija, net Rusijoje). Prasidėjus Nepriklausomybei, buvo sukurtas Tremtinių choras. Savo puikiais pasirodymais džiugino nuostabūs moterų choras „Versmyna“, ansamblis „Svaja“ (kartą nuvažiavus į Nidą, nustebo – net 5 ansambliai buvo tokiu pavadinimu), ji labai džiaugiasi aktyviausiais nariais (ir sielvartauja, kad nepaminės visų): Laima Gorpinič, Efrosinija Partinauskiene, Roma Pužiene, Regina Baniene. Dainuota Dainų šventėse, romansų vakaruose. Dirbdama mokykloje turėjo merginų ir berniukų ansamblius, skudučių ansamblį, merginų chorą…
O metai dainavo gegužių žiedais, besileidžiančių snaigių baltumu, rudens lapų šnaresiu, Sartų bangelių žvilgesiu… Jie visi dainavo ir tebedainuoja Gyvenimą: šventes ir kasdienybes, džiaugsmus ir rūpesčius. Su daina džiaugtis buvo linksmiau, o sunkumus įveikti daug lengviau.
„Muzika – man viskas. Jokio kito darbo nemokėčiau. Tik muzika. Be muzikos ir kolektyvo“, – melodingai skamba Janinos balsas.
2017 metais už aktyvią veiklą Jai suteiktas Dusetų garbės piliečio vardas. O dar po metų, 2018 metais, Janina sumąstė, kad jau reikia užleisti vietą kitiems. „Esu labai dėkinga už nuostabiai organizuotą atsisveikinimo vakarą. Buvo labai gražu ir graudu… Ir kai buvo paprašyta atsistoti visų, kuriuos mokė Janina Ona Kaškauskienė, net ir pati nustebau – sėdinčių, rodos, nebeliko: atsistojo beveik visi, esantys salėje…. Man buvo gera, jog mane tiek daug prisimena. Gera, kad visi jie buvo mano mokiniai. Tai brangiausia akimirka, nes supranti gyvenimo ir darbo rezultatą. Dar maloniau, kai po renginio priėjęs vyriškis pasakė: „kaip gera, kad buvau Jūsų mokinys. Didžiuodamasis atsistojau“. Man visada gyvenime buvo labai svarbus darbas, nes jis teikė jėgų ir peno, todėl siekiau tik geriausių rezultatų. Tad, jei reikėtų pakartoti, viską daryčiau taip pat: gal tik razumnesnė būčiau, tai gal kitaip gautųsi“, – šypsosi Janina ir atvirauja, jog anksčiau vis galvojusi, kaip čia reikės 70 metų sulaukti… Nors dešimtmetis ir pridėtas, bet širdis apie tai tyli, tik ligos vis „kabina“.
Mokytoja džiaugiasi nenutrūkusiu bendravimu su choristais, ansambliečiais, parodo medalius, įvairias mokinių dovanas. Viena iš jų – žibintas, kuriame negęstanti ugnelė – tai didelės pagarbos ženklas.
„Visada su meile dainavau ir dainuoju. Ir šiandien eisiu. Gal jau reikėtų ir nustoti?“ – lyg retoriškai klusteli Janina. Bet širdis, kuri dainuoja, ne tik nesensta, bet dar ir dovanų gauna – dešimtmetis metų pridedamas…
Metai… Mūsų metai… Visų jie skirtingi: vienų rūpesčius skaičiuojantys, kitų – džiaugsmo sodais žydintys, trečių – nesibaigiančiomis dainomis skambantys… Vokiečių poetas Heinrich Heine sakė: „Ten, kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika“… Norėtųsi pridėti: „Ir ji nesibaigia“… Ji skamba taip švelniai, kad vėjūkštis lengvą šviesią melodiją neša nuo vieno Sartų ežero kranto iki kito, ir ji taip maloniai sklinda – iš vieno dešimmtečio į kitą, o paskui – iš vienos kartos į kitą… Ir sugrįžta atgal Šviesiu dėkingumu – MOKYTOJAI…
Vėjas gainiojo bangeles Sartų ežere… Lauke žaidė vasara – kvepėjo gėlės, vaiskiomis spalvomis apsipylę stovėjo medžiai – Vasara… „Dėkingoje širdyje visuomet yra vasara“, – rašė Celia Thaxter… Tegu ji ir tęsiasi…
Giedrė MIČIŪNIENĖ
