Svarbiausia, dirbti nuoširdžiai

„..nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, šis tavo troškimas yra gimęs Pasaulio Sieloje. Jį įvykdyti ir yra tavo misija žemėje“, – rašė Paulo Coelho kūrinyje „Alchemikas“.

          Asta PETKŪNIENĖ, kuri teigia, jog žmogui gyvenime labai svarbu ir mėgstamas darbas, ir sveikata, ir šeimos gerovė, dirba pardavėja Užtiltės parduotuvėje „Aibė“. „Pardavėja dirbu jau 12 metų. Į darbą kaskart einu kaip į šventę. Patinka man. Nors kartais ilgos darbo valandos tikrai išsekina – pasivargsta. Juk klientų, ateinančių į parduotuvę, tikrai esti daug ir įvairių: vienas ateina piktas, norėdamas „išsikrauti“, kitas nori būti pakalbintas, trečias, rodos, klausinėja kiekvienos smulkmenos. Tiesa, yra ir tokių, kuris ateina jau tiksliai žinodamas, ko nori, ko jam reikia.“

          Asta vietinė. Kai baigė Dusetų K.Būgos vidurinę mokyklą, nebuvo abejonių, kur stoti. Baigusi felčerės studijas Utenos medicinos mokykloje (1991 metais), suprato, kad dabar tikrai išsipildė jos svajonė. Grįžo į gimtąjį Dusetų miestelį, gavo darbą Dusetų ligoninėje, kuris jai visada buvo labai mielas ir brangus. Moteriai ne tik patiko būti tarp žmonių, bet ir jaustis reikalinga: tada, kai kenčiančiam ligoniui gali nors ir trumpam palengvinti skausmą, paguosti, suteikti vilties – tikrai yra labai malonu, bet svarbiausia, kad kolektyvas tikrai buvo pats nuostabiausias. „Čia mes buvome kaip tikra šeima. O dirbti man tikrai nebuvo sunku. Juk kai darbas mėgiamas, jis niekada nebūna ir negali būti sunkus“, – kalba Asta, prisipažindama, kad sunkiausia buvo – pirmąkart susidurti su paciento mirtimi. Paskui suvoki, kad tai, nors ir labai skaudu, bet yra neišvengiama, ir pakeisti nieko negali. Asta sako, kad dirbant Ligoninėje – prisiminimai patys brangiausi.

          Dusetų ligoninėje ji ir dirbo – tol, kol ji buvo visiškai uždaryta… Tiesa, Asta ir dabar širdyje jaučiasi medikė: visada nori mielai patalkinti, pagelbėti, padėti likimo nuskriaustam, susirgusiam. Kiek tik save prisimena – jau ankstyvoje vaikystėje jai labai patiko gydyti. Tiesa, pacientai buvo įvairūs: kartais lėlės, kartais katinai (šypsosi), tačiau baltų chalatų visada bijojusi, kai reikėdavo eiti skiepytis, ar kai susirgdavusi angina… Patirta trauma, (kai mergaitei buvo vos 11 metų) – buvo rimtas postūmis rinktis mediciną. Iki šiol prisimena, kai po operacijos – pabudusi po narkozės, išvydo gydytoją chirurgą A. Barisevičių, pasirėmusį ant lovos.

          „Turbūt kiekvieno laimė – būti sveikam ir daryti tai, ko nori širdis“, – sako Asta, (ji dabar gyvena Sadūnuose, yra bendruomenės pirmininkės pavaduotoja) ir pasakoja apie pagrindinį savo pomėgį – labai mėgstanti puoselėti grožį – auginti gėles. Gėlių daigelių ji niekada neperkanti, bet viską išsiauginanti pati. Nors, sako, niekada neskaičiavusi, kiek lelijų rūšių auga jos gėlynuose, tačiau pražydę skirtingų spalvų žiedai visada maloniai džiugina namiškių akis ne tik, bet ir aplinkinių. Patinka jai ir kambarinės gėlės – malonu stebėti, kaip jos auga, kaip krauna pumpurus, kaip ima žydėti. Dabar labiausiai patinka gloksinijos.

          Aptarnaudama pirkėjus, Asta maloniai šypsosi. Nesvarbu, kad čia kita veikla, tačiau, kai myli žmones – ji visada būna graži ir prasminga. Svarbiausia, dirbti nuoširdžiai.

          Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalka pirmininkė Aldona Žiliukienė akcentavo, kad „Sadūnų bendruomenė visada aktyviai talkina kiekvieną rudenį organizuojamose Derliaus šventėse. Viena iš aktyviausių jos dalyvių yra ir Asta, niekada neatsisakanti padėti. Kiekvieno bendruomenės nario indėlis yra labai svarbus ir sveikintinas – kiekvieno iniciatyva stiprina ir telkia mus“.

          Šiemet liepos pradžioje Dusetose vyko jau šešioliktoji – tradicinė Dusetų kraštiečių šventė, skirta mūsų kraštiečiui poetui Pauliui Širviui. Asta Petkūnienė – buvo viena iš tų, kuri pelnė apdovanojimai už svarų indėlį Dusetų kraštui.

Giedrė MIČIŪNIENĖ