„Žmogus, nesuvokiantis savęs istorijoje ir istorijos savyje, yra nuogas, vienišas, silpnas. Ko mes ieškome istorijoje, ko? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu, esam, o ne buvom. Istorija reikalinga dabar, o ne vakar.“ – taip kalbėjo lietuvių tautos poetas Justino Marcinkevičius… Ir iš tiesų, tas greitai bėgantis kasdienybės laikas jau tampa mūsų istorija.

…. prisipažįstu: apie sapnus mes nekalbėjome… Bet manau, kad Daivos sapnuose dažnai švysteli gėlės – tos nuostabios gėlės iš mūsų laukų, pievų, iš mūsų močiučių darželių: melsvumu džiūgauja aplietos neužmirštuolės, skleidžia baltus graižus ramunės, kyšteli žiedą trispalvė našlaitė… Kas čia jas visas ir suskaičiuos – vasarą pievose daug žydinčių grožybių…

Zarasų krašto garbės piliečio vardas Petrui Ramanauskui  buvo suteiktas 2015 metais Zarasų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už drąsą ir meilę Tėvynei ginant Lietuvos Nepriklausomybę bei ištikimai tarnaujant Zarasų savanoriškoje krašto apsaugoje ir aktyvią visuomeninę veiklą.

Birutė SMALINSKIENĖ rodo laiko nublukintą paveiksliuką, kuriame du vaikai. Ne, tai ne nuotrauka. Ir tie vaikai – ne jie: jai visiškai nežinomi. Tačiau šis paveikslėlis visąlaik keliauja su ja. Tai savotiškas prisiminimas apie jai brangų žmogų – jis buvo rastas Tėvelio, kuris buvo nužudytas Lukiškių kalėjime, kišenėje. (daiktai buvo grąžinti šeimai. Tarp jų dar buvo ir laiškas, rašytas cheminiu pieštuku, tačiau teksto atkurti nepavyko).