Šiemet sausio 13 d. sukanka 190 metų, kai gimė kunigas, švietėjas, daraktorius, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo ir slaptųjų lietuviškųjų vakarų ir lietuvių mokyklų organizatorius Jonas KATELĖ. 1861-02-18 paskirtas vikaru į Dusetas, tačiau čia buvo tik mėnesį. Įdomu, kad Zarasuose jis kunigavo dukart: vikaru 1861-1863 metais, klebonu buvo 1864-1872 metais.

Išėję Amžinybėn žmonės gyvena tarp mūsų tol, kol gyvi prisiminimai apie juos, kol egzistuoja materialūs ar dvasiniai jų palikti kūriniai. Dažniausiai, deja, nutinka taip, kad kūrėjus prisimename, tik kai jų netenkame… Nesuspėta pakalbinti kraštiečio Rimanto Kamarausko, tad dabar tegalime skaityti jo artimųjų žodžius, pilnus begalinės meilės, šilumos, nuoširdumo.

„Žmogus, nesuvokiantis savęs istorijoje ir istorijos savyje, yra nuogas, vienišas, silpnas. Ko mes ieškome istorijoje, ko? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu, esam, o ne buvom. Istorija reikalinga dabar, o ne vakar.“ – taip kalbėjo lietuvių tautos poetas Justino Marcinkevičius… Ir iš tiesų, tas greitai bėgantis kasdienybės laikas jau tampa mūsų istorija.

…. prisipažįstu: apie sapnus mes nekalbėjome… Bet manau, kad Daivos sapnuose dažnai švysteli gėlės – tos nuostabios gėlės iš mūsų laukų, pievų, iš mūsų močiučių darželių: melsvumu džiūgauja aplietos neužmirštuolės, skleidžia baltus graižus ramunės, kyšteli žiedą trispalvė našlaitė… Kas čia jas visas ir suskaičiuos – vasarą pievose daug žydinčių grožybių…

Zarasų krašto garbės piliečio vardas Petrui Ramanauskui  buvo suteiktas 2015 metais Zarasų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už drąsą ir meilę Tėvynei ginant Lietuvos Nepriklausomybę bei ištikimai tarnaujant Zarasų savanoriškoje krašto apsaugoje ir aktyvią visuomeninę veiklą.

Birutė SMALINSKIENĖ rodo laiko nublukintą paveiksliuką, kuriame du vaikai. Ne, tai ne nuotrauka. Ir tie vaikai – ne jie: jai visiškai nežinomi. Tačiau šis paveikslėlis visąlaik keliauja su ja. Tai savotiškas prisiminimas apie jai brangų žmogų – jis buvo rastas Tėvelio, kuris buvo nužudytas Lukiškių kalėjime, kišenėje. (daiktai buvo grąžinti šeimai. Tarp jų dar buvo ir laiškas, rašytas cheminiu pieštuku, tačiau teksto atkurti nepavyko).

„Gamta – pasaulio kūrėjo šventykla“, – rašė Ralfas Valdo Emersonas – amerikiečių eseistas, filosofas ir poetas… Apsunkę nuo vasaros kaitros dangumi lėtai keliavo debesys, tyliai kuždėjo smilgos, o vėjūkštis, atklydęs į šias vietoves, tikrai  nevėsino. Nes Čia, pasukus į Šlapius (Dusetų seniūnija), gamtos grožio ir ramybės galėjai pavydėti…  

Sakmės byloja, kad laumės padovanodavusios rietimus drobių, margų audinių, įsakydamos jų niekad nematuoti, o naudoti įvairiems reikalams. Jei  moteris, užmiršusi laumės priesaką, pamatuodavo, visi audiniai dingdavo… Audeklas, siūlas – tai gyvenimo žmogaus gyvenimo simbolis…

Gyvenimo kokybė suprantama labai skirtingai. Neįtikėtina, tačiau sveikieji dažniau verkšlena dėl kasdienybės, dėl nusibodusios rutinos, o kartais, rodos, dėl pačių menkiausių smulkmenų. Žmonės, turintys negalią, į daugelį dalykų žiūri kitaip – jų dėmesį rečiau kausto mažmožiai – juos džiugina daugiau dalykų, į kuriuos sveikieji kartais net nekreipia dėmesio.